Štetlai, iš kurio kilę Norvegijos žydai
Paskelbta: 2023.07.01 – Atnaujinta: 2023.07.04.
Maždaug du trečdaliai Norvegijos žydų yra kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos. Šią vietovę vadiname lietuvių – jidiš kultūros erdve. Žemėlapyje pavaizduotos vietos Baltijos šalyse, kur atkeliavo pirmieji Norvegijos žydai. Pirmoji migracijos banga įvyko 1870–1914 m. Tuo metu Baltijos šalis valdė Rusija. Žydų emigracija prasidėjo tuo pačiu metu, kai europiečiai pradėjo emigruoti į Ameriką. Kai kurie Baltijos žydai nusprendė apsigyventi Skandinavijos šalyse. Beveik visi pirmieji buvo vyrai. Žydai siekė geresnio gyvenimo, didesnės asmeninės laisvės, pabėgo nuo rusifikacijos, vengė karinės tarnybos metų ir gavo galimybę sukurti šeimą. Todėl ypač daug moterų ir vaikų persikėlė dėl šeimų susijungimo.
Žemiau pristatome kai kuriuos štotus ir štetlus. Tai yra žydų gyvenvietes miestuose ir miesteliuose, iš kurių buvo kilę daug Norvegijos žydų. Įprastą štetlą sudarė žemaaukščiai mediniai namai aplink sklypo aikštę, o už jos ribų buvo ne žydų teritorija. Žydai buvo prekybininkai ir krautuvininkai, o lietuviai – žemdirbiai ar darbininkai žydų ūkiuose.
Daugelio žydų šeimos buvo kilę iš kelių vietų. Iš vienos vietovės persikėlęs žmogus pavardę gali turėti iš visai kitos vietos, pvz. Gordon, o tai reiškia Gardinas. Jidiš vietovardžiai ir šeimos vardai dažnai rašomi skirtingai, nes vardai nebuvo standartizuoti.
Šiandien aplankius štotus ir štetlus, iš kurių išvyko Norvegijos žydai, vis dar galima rasti žydų prisiminimų, net jei ir daug kas buvo prarasta.
Šaltinis su nuorodomis (norvegų k.):
Jan S. Krogh (2022): Hvorfor innvandret østjøder til Norge, og hvor kom de fra?
Štetlai šiaurės vakarų Lietuvoje
Pirmieji žydai išvyko iš Leckavos apie 1885 m., tuo pačiu metu, kai vyko emigracija ir iš Vilniaus. Iš šių vietų buvo kilę dauguma Norvegijos žydų. Didesnė migracijos banga iš Leckavos apylinkių kilo apie amžių sandūrą. Maždaug po dešimties metų daug žydų atvyko ir iš Skuodo bei Žagarės. Migracija suklestėjo dėl nutiestos geležinkelių linijos, tuo pat metu iš Liepojos atsirado maršrutai laivais į Švediją ir Daniją bei į Angliją ir JAV. Žemėlapyje raudonai pažymėti štetlai su reikšmingiausia žydų migracija (žiūrėkite šalia esantį žemėlapį). Vietovardžiai aukščiau pateikti lietuvių kalba, o žemiau - jidiš kalba. Šis žemėlapis iš dalies yra dr. Henry Lange'o Baltijos šalių žemėlapio, trečiojo leidimo, išleisto 1898 m. Rygoje, dalies skaitmeninimas.
1867 m. Rusijos Leckavos teritorijų planavimo žemėlapis. Šiaurinėje dalyje prie turgavietės gyveno žydai, o pietinėje – aplink laukus lietuviai ūkininkai.
Leckava
Leckava (jidiš: Latskeve) – vieta Vakarų Lietuvoje, iš kurios pagal gyventojų skaičių vyko didžiausia emigracija į Norvegiją. Leckavos vardas priskiriamas Leckavos dvarininkui Jonui Alfonsui Liackiui, 1643–1646 m. vyriausiajam Žemaitijos seniūnui, kuris čia pastatė medinę bažnyčią. Kaimas kentėjo nuo per šimtmečius trukusių karų, gaisrų ir sunaikinimo. 1863 m. sukilimo metu leckaviečiai kovojo prieš caro kariuomenę. Gyventojai palaikė 1863 m. sukilimą prieš rusus. 1897 m. surašymo duomenimis, Leckavoje gyveno 1176 gyventojai. Vietovėje buvo trys akmenimis grįstos pagrindinės gatvės. Yra išlikę 1867 m. planiniai žemėlapiai. Žemėlapyje aiškiai matyti tanki žydų apgyventa vieta turgavietės šiaurėje. Čia buvo sinagoga ir beit midrašas – Torai skirta studijų vieta. Pietinėje dalyje galima rasti lietuvių namus su žemės ūkio naudmenomis. Žydų kapinėse yra 1840–1938 metų antkapiai. 1905 m. Leckavoje įvyko maištas prieš Rusijos valdžią ir monopolinę prekybą.
1913 m. rugsėjo 1 d. vietovėje atsirado paštas. 1915 m. Leckava sudegė. Liepsnose dingo daugiau nei pusė miesto namų. Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Leckava garsėjo Jakobinų turgumi, kuris traukė lankytojus iš abiejų sienos pusių. Turgus veikė ten, kur į Ventą įteka Vadaksčio upelis. Turgus vykdavo liepos mėnesį tris dienas iš eilės – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Turgus turėjo ne tik ekonominę reikšmę, bet ir kultūrinę bei socialinę.
Zalė Bekeris
Zalmanas (Žalė) Bekeris – Lietuvos žydų dailininkas, gimęs 1896 m. lapkričio 10 d. Leckavoje, miręs 1941 ar 1942 m. Kaune. 1914 m. su tėvais buvo ištremtas į Rusiją. 1921 m. dailės mokėsi Maskvoje, 1925–1929 – Kauno meno mokykloje. Zalė parodose dalyvavo nuo 1924 m. Individualios parodos Kaune vyko 1933, 1935 ir 1937 metais. Paveiksluose vaizduojamas neturtingų žydų gyvenimas, dominuoja buitiniai siužetai ir žmonės, taip pat yra Kauno vaizdų. Tai realistiški darbai su dramatiška nuotaika, kurie išryškina skurdą, ištvirkimą ir tragedijos akimirkas. Darbai saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje ir Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
Norvegijos žydų pavardės iš Leckavos: Becker, Bekker, Bermann, Fischer, Glick, Isaksen, Kraemer, Krim, Krimm, Krupp, Millamed, Selikowitz og Smith.
Skuodas
Skuodo (jidiš: Skud) žydų populiacija 1897 m. buvo 2292 žmonės. Tuo metu mieste gyveno 3814 gyventojų, taigi žydai sudarė apie 60 procentų populiacijos. Senamiestis yra kairiajame upės krante, o naujasis miestas yra dešiniajame krante su tiltu, jungiančiu du rajonus. Artimiausia geležinkelio stotis buvo už trijų kilometrų nuo miestelio. Žydų gyvenvietė Skuode minima 1648-1649 m., kai žydų pabėgėliai pabėgo iš pogromų Ukrainoje, nors dar prieš tai, 1638 m., Skuode buvo registruoti žydų mokesčių mokėtojai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos žydų bendruomenę valdė dvylikos narių išrinktas komitetas, vadinamas „Tuzinu“. XVIII amžiaus pradžioje buvo pastatyta sinagoga, viena iš trijų seniausių šalies sinagogų. Tai buvo medinė sinagoga, kurios aukštis siekė 15 metrų. Viduje ji buvo labai gražiai dekoruota. Senosios kapinės buvo senamiesčio gale ir jas prižiūrėjo žydų laidojimo komitetas Chevra Kadisha. Vargšai buvo laidojami naujoje kapinių dalyje, turtingieji – senojoje, o viduriniosios klasės – centirnėje.
Skuodo žydai vertėsi prekyba ir amatais. Dalis prekybos buvo su Ryga ir Libau (Liepoja) Latvijoje. 1888 m. Skuode buvo 200 žydų pirklių. 1879 m. miestelyje buvo įkurta mokykla rusų dėstomąja kalba. 1884 m. pradėta dėstyti ir pasaulietiniai dalykai (hebr. heder metukan). Mokykla dar veikė 1894 m. 1910 m. dvylika lyderių padėjo įsteigti keturių klasių rusišką mokyklą. Skuodo žydai buvo aktyvūs - dirbo paštininkais (1903), prižiūrėjo pirtį (mikvę), skerdyklą ir eksploatavo priešgaisrinę tarnybą. 1905 m. pasipriešinimas cariniam režimui žydų Skuode paskatino jaunimą dalyvauti demonstracijose prieš carinę valdžią.
Norvegijos žydų pavardės iš Skuodo: Bodd, Braude, Gordon, Joseph, Katz, Kirschner, Mollet og Reiff.
Turgavietė Skuodo senamiestyje. Atvirukas nuo apytiksl. 1915-17. Šaltinis: Skuodo kraštas.
Nuotrauka tikriausiai iš tarpukario Židikų turgavietėje. Shtetler dažnai buvo aplink turgaus aikštę, ir tikriausiai tai yra ta, kurią čia matome. Nuotrauka: Lietuva senuose nuotraukose.
Netoli turgaus aikštės buvo Židikų sinagoga. Ten pastatytas paminklinis akmuo su užrašu žemaitiškai (išvertus): „1780–1940 m. šioje vietoje veikė žydų maldos namai-sinagoga“. Nuotrauka: Jan S. Krogh, 2022 m.
Židikai
Židikai (jidiš: Zhidik) yra apie 20 km į vakarus nuo Mažeikių miesto centro. Dauguma miestelio namų buvo pastatyti ant kalvos. Kaimo istorija siekia XVI a. 1669 m. surašymo metu čia gyveno 69 šeimos, tačiau apie amatininkus neužsimenama. Pirmoji minima žydų šeima Židikuose XVIII a. pradžioje išsinuomojo malūną. Imigrantai žydai apsigyveno aplink nuo XVII amžiaus pabaigos iki XVIII amžiaus pradžios pastatytą turgavietę. Čia jie statė gyvenamuosius namus, amatininkų parduotuves, mokyklą. 1765 m. Židikų kahalas minimas kaip 31 šeima, kurioje gyvena 115 žydų.
Žydai – verslininkai ir amatininkai
1789 metais vyskupas Giedraitis leido Židikuose statyti sinagogą. Šiek tiek toliau nuo centrinės aikštės ir buvo pastatyta medinė sinagoga kartu su mikva (ritualine pirtimi). Po daugiau nei 80 metų, 1847 m., žydų kongregacija išaugo iki 361 šeimos – 1387 žmonių. Žydai buvo verslininkai ir amatininkai, kurie dažnai persikeldavo iš vienos vietos į kitą, kad neatsiliktų nuo rinkos paklausos ir pasiūlos. Pagal sumokėtus mokesčius, taip vadinamą žvakių mokestį, randame informaciją, kad tais pačiais metais Židikuose gana turtingas žydų pirklys per metus sumokėdavo 12 rublių mokesčių, 90 turtingų gyventojų sumokėdavo 720 rublių, 90 vidutines pajamas gaunančių gyventojų – 405 rublius, 90 mažas pajamas gaunančių gyventojų – tik 180 rublių, o 90 neturtingų žydų buvo visai atleisti nuo mokesčių mokėjimo. Tokią mokesčių sistemą buvo nustatęs Kahalas.
Miesto gaisras, gyventojų pagausėjimas – emigracija
Smarkus miesto gaisras 1852 m. padarė didelę žalą centrinei miesto daliai ir žydų kvartalui. Pirmą kartą aikštė buvo atnaujinta apie 1872–73 m. 1897 m. Rusijos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 1243 gyventojai, iš jų 914 žydų (73 proc.). Tais pačiais metais miestelyje buvo trys odos apdirbimo įmonės ir 20 parduotuvių, nuolat vykdavo turgaus dienos ir mugės. Žydų gyventojų skaičius XIX amžiaus pabaigoje taip pat didėjo, jie dominavo visuomenėje. Visgi prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą daugelis emigravo į Palestiną, Ameriką ir Pietų Afriką. Iš Lušės stoties traukiniu galima buvo nuvykti į Liepojos uostą, iš kur plaukdavo laivas į Ameriką. Kitus žydus Rusijos valdžia ištrėmė į Sibirą. Po karo likę turtingesni persikėlė į Mažeikius ir Šiaulius.
Norvegijos žydų pavardės iš Židikų: Levin, Bodd, Joseph/Joseff og London/Londin.
Liepaja
Liepoja (anksčiau Libau) – piečiausias Latvijos uostamiestis. Kuržemėje žydai apsigyveno anksčiau nei kitose Latvijos vietose. Istoriko Reuveno Vunderbaro teigimu, žydų gyvenvietė atsirado XVI amžiuje, pirmiausia kaip migracijos iš Rytų Prūsijos pasekmė. Žydai atvyko jūros keliu kaip pirkliai ir galiausiai įkūrė savo namus Aizputėje (Hasenpotas) ir Piltenėje (Pilten). Tačiau dauguma žydų imigrantų į Kuržemę atvyko iš Lietuvos. Kuržemė, kaip ir Lietuva, priklausė Rusijos imperijai 1795 m., kai Kuržemėje gyveno mažiau nei 5000 žydų. Iš jų tik 20 procentų gyveno miestuose. Net 80 procentų gyveno kaimuose, didelėse vokiečių baronų valdose, kaip smulkūs amatininkai, smuklininkai, dvarininkai ir pirkliai.
Ekonominė plėtra
Iki 1850 m. Kuržemės žydų skaičius išaugo iki 22000, o amžiaus pabaigoje, 1897 m., pasiekė 51000. XIX amžiaus antroje pusėje Rusijos eksportas pirmiausia buvo nukreiptas per Baltijos jūros uostus – Rygą, Libau (Liepoja) ir Vindau (Ventspilis). Rusijos grūdams per pastaruosius du uostus buvo nutiestos dvi pagrindinės geležinkelio linijos. Kuržemė nebuvo žydų gyvenvietės dalis – tik ten gimę asmenys automatiškai gavo teisę gyventi. Nepaisant apribojimų, visą XIX amžių buvo didelis žydų antplūdis iš kitų Rusijos vietų – pirmoji banga buvo iš Lietuvos. Kaimyniški ryšiai tarp Kuržemės ir gretimų Lietuvos dalių visada buvo stiprūs. Kuržemėje nebuvo ješivotų (talmudo akademijų). XIX amžiaus antroje pusėje – XX a. pradžioje Kuržemės žydų ekonomika patyrė stiprų ekonominį vystymąsi. Klestintys uostamiesčiai Libau ir Windau pritraukė žydus iš kaimyninių bendruomenių. Tačiau Libau, Windau ir didysis Rygos miestas negalėjo priimti visų imigrantų. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas ir iš dalies į Didžiąją Britaniją bei Skandinaviją. Emigracija labai išsiplėtė dėl teroro ir persekiojimų po nesėkmingos 1905 m. revoliucijos.
Revoliucija ir tremtis
Nors Kuržemėje beveik nebuvo organizuotos darbo jėgos žydų gyventojų tarpe, žydų jaunimas aktyviai dalyvavo 1905 m. sukilime prieš Rusijos valdžią. Revoliucija buvo numalšinta geležiniu kumščiu. Prieš maištaujančius latvių valstiečius, sukilusius prieš savo dvarininkus vokiečių baronus, Rusijos valdžia į Kuržemę išsiuntė kazokų ir dragūnų būrius. Šimtai latvių valstiečių buvo nužudyti. Žydų revoliucionierių – tikrų ar tariamų – taip pat nebuvo pasigailėta. Bijodami pogromų, žydai ir latviai organizavo bendrą pasipriešinimą, kuri, jei tik įmanoma, nesusilaikydavo nuo vyriausybės pajėgų puolimo. Buvo nužudyti aukšti pareigūnai ir caro režimo atstovai.
Pirmasis pasaulinis karas, kilęs 1914 m. rugpjūtį, iškart paveikė gyvenimą Kuržemėje. 1915 m. balandžio 28 d. paskelbta, kad žydų populiacija bus ištremta per 24 valandas.
Šiandien Liepojoje yra nedidelis žydų muziejus. Už miesto yra memorialas Holokausto aukoms atminti.
Norvegijos žydų pavardės iš Liepajos: Scheer, Levin, Blomberg, Gettler, Gorvitz, Heyman, Jelaawitz, Mendel, Rosenberg, Rubinstein, Schles, Steinfeld og Waldstein.
Turgavietė Naujojoje Žagarėje. Nuotrauka daryta apie 1910 m. Šaltinis: Miestai.net.
Žagarė
Žagarė (jidiš Sagaren) – sena lietuvių gyvenvietė, esanti abiejuose Švėtės upės krantuose, netoli Lietuvos ir Latvijos sienos. 1897 m. surašymo duomenimis čia gyveno 8129 žmonės, iš kurių 67 procentai buvo žydai.
Aplink dvarą, dabartinėje Senojoje Žagarėje, ilgainiui susiformavo miestelis, kurio traukos centras atsidūrė Naujojoje Žagarėje. XIX amžiaus viduryje ši vieta išaugos ekonomine prasme. 1861 m. trys gamyklos gamino sagas, diržus ir kitus siuvimo reikmenis, buvo ir kitų mažų maisto gamybos įmonių. Manoma, kad miestelio ekonominis augimas sulėtėjo, kai už Žagarės buvo nutiesta geležinkelio trasa. Žagarės gyventojams teko iškęsti ir nemažus vargus dėl stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių: pvz. choleros epidemija 1848 m., maištas 1863 m., badas 1867 m. ir dideli miestų gaisrai 1880, 1909 ir 1911 m.
1905 m. į Žagarę išsiųstas kazokų būrys sukėlė didelį chaosą, perėmęs 1905 m. revoliucinius įvykius. Miestas trumpai buvo kaip autonominė valstybė – Žagarės Respublika.
Norvegijos žydų pavardės iš Žagarės: Abrahamsen, Borøchstein, Buchmann, Fischer, Grusd, Kahn, Ramm, Ramson og Schapow.
Kaunas
Kaunas (jidiš: Kovno) šiandien yra antras pagal dydį Lietuvos miestas. Oficialų leidimą apsigyventi Kaune žydai gavo tik XVIII amžiaus pradžioje. Tačiau pavieniai žydai į Kauną atvykdavo daug anksčiau, XIV amžiaus pabaigoje. Didžiajam kunigaikščiui Vytautui nugalėjus totorius, kai kurie pirmieji atvykę žydai buvo kaliniai iš Krymo. Kunigaikštis paėmė daug belaisvių, tarp jų buvo žydų ir karaimų, kurių dalis buvo išvežta į Lietuvą. Vytautas norėjo plėtoti prekybą savo šalyje ir svarstė į Lietuvą atsivežti žydų pirklių, kurie buvo laikomi svarbiu verslo veiksniu. Tačiau jo politika sukūrė situaciją, kuri 300 metų neleido žydams apsigyventi tokiuose miestuose kaip Kaunas. Taip buvo todėl, kad Kaunui buvo suteiktas Hanzos miesto statusas. 1776 m. Kaunas buvo vienas iš vienuolikos miestų, kuriuose buržuazija ir toliau turėjo savivaldą, net ir po to, kai šios teisės buvo panaikintos 150-yje kitų Lietuvos miestų. Nors Kauno, kaip ir daugumos Lenkijos-Lietuvos miestų, valdovai norėjo, kad į jų miestelius ateitų žydai, vis dėlto kiekvieną kartą paklusdavo buržuazijos spaudimui, kuri baiminosi, kad žydai juos nukonkuruos. Jie padarė viską, kad žydai neįsikurtų mieste. Kitas veiksnys, apsunkinantis žydų pirklių atvykimą į miestą, buvo tai, kad, skirtingai nei lenkų ir rusų pirkliai, jų verslas nebuvo atleistas nuo mokesčių.
Priešingai nei Kaune, kuriame buvo vos keli žydai, Slobodkėje, Kauno priemiestyje – dabartinėje Vilijampolėje, kur buvo leista įsikurti žydams, susikūrė žydų gyvenvietė. Pirmieji Slobodkėje apsigyvenę žydai kilę iš Kėdainių, kurie, kaip ir Slobodkė, priklausė aristokratų Radvilų giminei. Kauno buržuazijai pavyko daugiau nei 20 metų neleisti žydams dalyvauti miesto tarybos rinkimuose. Tačiau žydų lobizmo dėka buržuazija buvo nugalėta. 1839 m. buvo įteisintas įstatymas, kad žydai gali dalyvauti miesto tarybos rinkimuose, ir kova baigėsi. 1843 m., kai Kaunas buvo paskelbtas gubernijos administraciniu miestu, per miestą pravažiavo caras Nikolajus Pirmasis, kuris nustebo pamatęs, kad jame vyksta labai mažai statybos darbų. Paklaustas kodėl, vietos gubernatorius atkreipė dėmesį į žydams taikomus apribojimus. Taip pat buvo ne žydų, kurie pasisakė už šių apribojimų panaikinimą. 1846 m. toks prašymas buvo pateiktas carui, jį pasirašė 42 dvarininkai ir kiti krikščionys. Istorikas S. Atamukas pasakoja, kad 1858 metais caras Aleksandras II suteikė Kauno žydams teisę apsigyventi visame mieste. 1861 m. spalį buvo paskelbtas dekretas, kuris pripažino negaliojančiu Kauno geto egzistavimą. Kai Rusijos valdžia uždraudė žydams gyventi kaimuose, daugelis apsigyveno Kaune, o prekyba ir darbas pamažu perėjo į jų rankas. Valdžia taip pat apmokestino „kapotos“ (ilgo palto) ir jarmulkos (kipa) dėvėjimą. Pirmosios „gildijos“ pirkliai turėjo mokėti iš viso 50 rublių per metus, antrosios „gildijos“ – 30, trečiosios „gildijos“ – 20 rublių. Visi kiti mokėjo 10 rublių per metus ir dar 10 rublių už leidimą nešioti kipą. Žydų Kaunas augo ir vystėsi, į miestą plūdo žydai iš aplinkinių kaimų ir miestelių. 1897 m. Kauno žydų skaičius siekė 25 448, o tai sudarė 36% visų gyventojų, šalia 25,6% rusų, 22,8% lenkų, 6,8% lietuvių ir 4,7 % vokiečių. Žydai šiame daugiakultūriniame mieste turėjo santykinę daugumą ir paliko jame savo pėdsaką.
Tarpukario metais Kaune veikė Centrinis žydų bankas. Bankas buvo vienas didžiausių Lietuvoje ir buvo įkurtas žydų tautinės tarybos. Bankas buvo įkurtas kaip žydų liaudies bankų finansavimo ir atsiskaitymų centras. Bankas kontroliavo 85 tokius vietinius bankus su keliais padaliniais. Tarp pagrindinių klientų buvo didelės miškų ūkio įmonės, kiti rangovai ir tiekėjai. Vienas iš banko vadovų buvo Aleksandras Ziselis Machtas. Vidinis banko bendravimas vyko jidiš kalba.
Norvegijos žydų pavardės iš Kauno: Bermann, Bernstein, Braude, Goldmann?, Hurwitz, Schattenstein og Weinstock.
Žydų karių sąjungos Kauno skyrius 1938 m. gegužės 15 d. žygiuoja perduoti už surinktas lėšas 2-ajam Algirdo pulkui nupirktus šautuvus. Nuotrauka: Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA).
Turgaus aikštė senosiose Račkose. Iliustracija:Raczkowskie Archiwalia.
Račkos
Račkos (jidiš: Rotzk, Ratskij) 1850 metais patyrė ekonominį sąstingį ir plėtros perspektyvų stoką. Daugybė gaisrų reiškia, kad liko 28 namais mažiau nei 1799 m. 1863 metais prasidėjo Rusijos kariuomenės maištas. 1870 m. Račkai neteko miesto teisių. 1886 m. šioje vietoje veikė dvi alaus daryklos, raugyklos, žvakių gamintojai ir 19 prekybos įmonių. Žmonės gyveno kur kas tankiau nei XIX amžiaus pradžioje. Buvo 16 gatvių, iš kurių tik viena buvo asfaltuota. 1888 m. kilęs naujas gaisras sudegino 98 namus - pusę visų toje vietoje esančių būstų. Rusijos pralaimėjimas Rusijos ir Japonijos kare lėmė caro režimo susilpnėjimą ir revoliucinių kovų pradžią rajone. 1907 metais vėl sudegė didelė miestelio dalis su 73 gyvenamaisiais namais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Račkuose atsirado geležinkelio linija, leidusi traukinių susisiekimą su Suvalkais ir Prūsijos siena.
Norvegijos žydų pavardės iš Račkos: Dworsky, Hirsch, Isaksen, Koritzinsky, Krasnipolsky, Rosenbaum, Savosnick og Schilofsky.
Vilnius
Vilnius (jidiš: Vilne), kaip didmiestis, lyginant su nedideliais Žemaitijos ir Suvalkijos miesteliais, pagal gyventojų skaičių patyrė gana kuklią emigraciją į Norvegiją. Vilniaus gyventojų skaičius nepaprastai išaugo XIX amžiaus antroje pusėje – nuo 64 000 gyventojų 1869 m. iki 154 000 1897 m. Dauguma iš Vilniaus į Norvegiją atvykusių migrantų buvo tabako pramonės specialistai. Deja, dėl karo ir holokausto buvo prarasta neįtikėtinai daug žmonių. Bet Vilniuje yra išlikę keli žydų paminklai. Sostinėje yra sinagoga, judaikos tyrimų centras nacionalinėje bibliotekoje, žydų biblioteka, du žydų muziejai ir keli žydų restoranai (košeriniai), tiekiantys tradicinį maistą.
Norvegijos žydų pavardės iš Vilniaus: Behak, Goldberg, Jaffe, Kaaran, Kazerginski, Leimann, Meszansky, Oster, Petlitz, Prusan, Samersav, Tarschis og Weinstock.
Antokolskio gatvė Vilniaus senamiesčio žydų dalyje 1940 m. Mečio Brazaičio nuotr. Iš privačios Valentino Gylio kolekcijos.
